Apie burlaivį

„Olga OB 37“ yra vienas pirmųjų plieninio korpuso burinių laivų, pakeitusių medinius.

Šio burlaivio paskirtis – tiekti Vokietijos reichui sūdytą silkę. Laivų statybai buvo įsteigtas 600 000 markių fondas. Iš gautų subsidijų AB „Braker Heringsfischerei“ žvejybos įmonė, įsteigta 1904 m., į savo laivyną įtraukė 7 burinius liugerius, pastatytus „C. Lühring Schiffswerft“ laivų statykloje.

Už kiekvieną liugerį AB „Braker Heringsfischerei“ gaudavo po 6 000 markių ir 20 000 markių tinklui įsigyti.

Įmonė savo laivyne turėjo 27 liugerius. Pirmasis pasaulinis karas sutrukdė įmonei išsiplėsti ir silkių žuvininkystės įmonė „Braker“ buvo likviduota 1926 m., o liugeriai buvo parduoti 1927 m.

„Hinrich Luehring“ parengtas brėžinys rodo nepaprastai aštriai sukonstruotą transporto priemonę, kurios ilgis tarp lotų 24,05 m, plotis tarp šoninių kraštinių 6,50 m, šoninis aukštis 3,12 m. Laivas pastatytas ant kylio, su stačiai (21°) kylančiomis grindimis, tiesiu, lengvai į priekį pasvirusiu stiebu ir apvaliu burinio laivo laivagaliu. Denis įrengtas gerai, vienoje linijoje, be lengvai pakelto galinio laivo denio. Siauras plokščias irklas – per laivagalio angą irklams (tai šio dydžio laivui gana išskirtina), valdomas svirtimi.

Liugeris (Lugger,)  tai:

Vieno ar daugiau stiebų burlaivis su įstrižosiomis netaisyklingos trapecijos formos liuginėmis  burėmis, 2 rėjinėmis ir 1 trikampe bure. Priekinis stiebas (fokstiebis) būdavo įtaisomas ties kilio ir laivapriekio sijos sujungimo vieta, vidurinis stiebas (grotstiebis) – vidurinėje laivo dalyje (šiek tiek pasviręs į laivagalį), galinis (bezanstiebis) – laivagalyje. Laivapriekyje dar būdavo įtaisomas beveik horizontalus bušpritas – išsikišusi burių įrangos dalis, prie kurios tvirtinama burė manevringumui pagerinti. Liugerio greitis siekdavo 15 mazgų.

Liugė (lug sail) tai:

Įstriža netaisyklingos trapecijos formos burė.

Liuginė burė yra išsivysčiusi iš kvadratinės burės, siekiant pagerinti kad laivas pradėtų plaukti kuo greičiau pagavęs vėją. Kita vertus, kvadratinės burės yra simetriškai pritvirtintos priešais stiebą ir yra rankiniu būdu pasuktos, kad sulaikytų vėją ant priešingų strypų. Kadangi kvadratines bures sunku nukreipti į priekį ir atgal arba įtempti jų priekinius kraštus ( lufus ), jos nėra tokios efektyvios prieš vėją, palyginti su liuginėmis burėmis.

Liugeris įrengtas kaip pusantro stiebo laivas. Iš abiejų vertikalių stiebų, pagamintų iš šiurkščiosios pušies, didysis stiebas yra laivagalyje, apie 1 m  po deniu, besisukantis ant varžto, įrengtas nuleidimui. Laivagalis įvažiuojamas, galinis stiebas pritvirtintas prie stiebo pagrindo. Bendras burių plotas 304 m², kurį sudaro:

Didžioji burė – 121 m²

Didžioji gafelinė burė – 36 m²

Besano burė – 35 m²

Besano gafelinė burė – 12 m²

Galinė burė –  35 m²

Trikampė burė – 65 m²

Didžioji trikampė burė, esant stipriam vėjui, gali būti pakeista į atitinkamai mažesnę. Didžioji burė naudojama be medinės dalies, abi viršutinės burės turi horizontalius strypus. Didžioji burė iš abiejų pusių prilaikoma trimis lynais ir galiniu lynu, besano burė prilaikoma dviem lynais ir į priekio įtvirtinimą vedančio vielinio lyno.

Visuose laivų statyklose statytų liugeriuose erdvės padalijimas buvo vienodas: priekyje už laivo skiriamosios dalies yra priekinė dalis, už kurios yra bendra gyvenamoji erdvė įgulai. Po ja yra talpykla švariam vandeniui. Vidurinė laivo dalis skirta silkių statinėms sukrauti ir atitinkamai padalinta mažais atstumais. Už jos yra dvi per vidurį padalintos erdvės tinklams. Su erdve tinklams ribojasi galinė lynų erdvės borto dalis, o prie valdymo borto – patalpa pagalbiniam katilui su anglių bunkeriu. Erdvė užsibaigia kajute, kur buvo apgyvendinami kapitonas ir jo vairininkas.

Denio padalijimas rodo didelį, visiškai laisvą denį, kaip to reikia tinklams tvarkyti ir sugautai žuviai apdoroti. Už galinio borto esantis laivagalis ir jo laikikliai, laivo viduryje yra nuolydis į įgulos gyvenamąją erdvę, į dešinę nuo jos didelis dvigubas cilindras lynui tvirtinti. Per visą krovinio erdvės ilgį dviem eilėmis išdėstyti krovimo liukai (vienuolika), tarp jų denio išpjovoje stovi didysis stiebas. Šis pjūvis taip pat uždaromas mediniais liuko dangčiais. Laivo viduryje iš abiejų pusių padalijamas storomis lentomis, suskirstant į taip vadinamus lopšius, kur sukraunamos silkės, skirtos laivynui. Už jų liukai į tinklų erdves ir laivo vidurio linijoje sunkus garo išleidimo elementas. Lynų ir pagalbinio katilo erdvės taip pat prieinamos per liukų angas. Ant galinio denio yra tik prie galinio borto nusileidimas į kajutę, besano burė, du knechtai ir vairalazdė. Valtis dažniausiai talpinama priekiniame denyje prie galinio borto tarp gaubto ir laivagalio. Kitas šių laivų ypatumas yra sunkus geležinis šveitimo įrengimas didžiosios burės lakštui, kuris yra vyro ūgio dydžio, nuo borto iki borto.

Šie laivai plaukiojo su keturiolikos asmenų įgula, iš kurių dvylika buvo įkurdinti kartu priekinės laivo dalies gyvenamojoje dalyje, o du laivo įgulos vadovai dalijosi didelę kajutę laivo priekinėje dalyje. Liugeris buvo statomas ir įrengiamas pagal Vokietijos Lloyd reikalavimus, jai prižiūrint, ir gavo savo klasę „+100 A 4 K“.

Luehring‘o iš viso pastatytų septynių šio tipo liugerių matmenys buvo 24,60 x 6,58 x 2,96 m, kai matmenys buvo 99,9 BRT ir 77,7 NRT. Pirmieji trys buvo pristatyti 1905 m. balandžio 24 d. „en bloc“, kiti keturi – po metų, vėliausiai 1906 m. balandžio 7 d. Visi jie, išskyrus vieną, daugiau nei dvidešimt metų dirbo tai pačiai bendrovei.

Burinio liugerio DORA (Nr. 66/1905), FRIEDA (Nr. 67/1905), EMMA (Nr. 68/1905), NANNY (Nr. 77/1906), PAULA (Nr. 78/1906), OLGA (Nr. 79/1906) ir RESSY (Nr. 80/1906) nešančios konstrukcijos plačiausios vietos brėžinys (originalus brėžinys, pasirašytas Heinrich Luehring, 1904).