Burlaivio istorija
Burinis liugeris „OLGA“
1906 m. balandžio 7 d. AB „Braker Heringsfischerei“ galėjo įtraukti į savo flotilę burinį liugerį OLGA ir suteikė jam numerį „OB 37“. Laivui eilės tvarka vadovavo kapitonai F. Wesemann iš Muendelhagenʼo (1909), F.R. Dralle iš Hespe (1912), H. Koch iš Niederwoehrenʼo (1913-16) ir Mueller (1919-23).
Po to, kai laivas dar 1912 m. gegužės mėnesį gavo naujas bures, jis kaip ir jo „sesuo“ PAULA, 1913 m. pradžioje „Strenge“ laivų statykloje Brakėje buvo perstatytas į variklinį burlaivį. Taip pat čia buvo sumontuotas Brakėje pagamintas akroidinis variklis su cilindru ir 56 PS galia.
Pasibaigus Brakėje žvejybai dreifuojančiais tinklais, OLGA 1926 m. birželio 30 d. buvo parduota laivų maklerio Bernhard Reinecke Hamburgo laivininkystei, makleris padidino savo variklinių burlaivių flotilę iki dvylikos laivų. „Hugo Peters“ laivų statykloje Beidenfleth‘e laivas buvo perstatytas į krovininį laivą, iš liugerio buvo perdarytas į topinį burlaivį, kurio burių plotas – 208 m². Vadovaujant kapitonui Georg Bruemmer iš Schnee prie Stade laivas leidosi į kelionę kaip vilkikas po Šiaurės ir Baltijos jūras. 1926 m. rugsėjo mėnesį kapitonas Bruemmer buvo įtrauktas į Hamburgo registrą kaip vienintelis savininkas, tačiau jau 1927 m. birželio mėnesį jis pardavė krovininį burlaivį kapitonui Johann Meeder iš Suederstapel prie Eider, kur po dvejų metų buvo perkeltas ir registracijos uostas.
1934 m. Meeder pakeitė seną akroidinį variklį į naują 75 PS galingumo „Deutsche – Werke“ dyzelinį variklį su trimis cilindrais. 1937 m. liepos mėnesį laivas galėjo pirma laiko baigti savo dienas. OLGA buvo pilnai pakrauta kukurūzais, plaukė iš Brakės į Ruegenwaldwrmuende, kai dėl navigacijos klaidos prie Westermarkelsdorf Fehmarn salos užplaukė ant seklumos. Laivas užklimpo ir savomis jėgomis nebegalėjo pajudėti. Laimei, buvo ramus vasariškas oras, be bangavimo, todėl iš Trawemuendʼės pakviesti vilkikai galėjo nutempti laivą be nuostolių.
Antrojo pasaulinio karo metu OLGA, kurios šaukinys nuo 1936 m. buvo DDOA, registruota Hamburge, kurį laiką tarnavo vokiečių kariuomenei Norvegijoje kaip tiekimo laivas. Po karo laivas turėjo palikti Norvegiją ir 1951 gruodžio 5 d. buvo išbrauktas iš Hamburgo registro su pastaba „pašalintas iš Vokietijos ekonominės sistemos“.
Mūsų nepakartojamas liugeris buvo priglaustas Osle ir su senuoju vardu dirbo Norvegijos vyriausybei, kol 1948 m. buvo pervadintas į VISNES (LMPL).
Pirmas privatus savininkas buvo nuo 1952 m. P. Barchen „ir kiti“ iš Haugesundʼo, jie 1959 m. laivą pardavė Frederik Kvilhang iš Egernsundʼo. 1968 m. VISNES perėjo Johannes Matre iš Bergeno, 1971 m. Ester Endresen ir galiausiai 1974 m. paskutiniam savininkui Halsteim M. Tysze, visi jie taip pat buvo iš Bergeno.
Variklio pajėgumas kas dešimt metų turėjo būti pritaikytas kylantiems reikalavimams: 1955 m. VYSNES gavo 1939 m. A/S „De Forenede Motorfabrik Bergen“ pagamintą dviejų taktų, 120 PS galios variklį, kuris 1975 m. turėjo užleisti vietą 230 PS galios aštuonių cilindrų varikliui, pagamintum „General Motors Detroit“. Kaip įprasta Norvegijoje, laivas galiniame denyje turėjo aukštą antstatą su irkline, krovimo liukas buvo padidintas iki 9,4 x 3,8 m, esant norui, buvo galima dirbti per atskirą prie medinio elemento pritvirtintą lyną.
Savininkas Hallstein Tysze naudojo savo laivą smėliui vežioti iki 1991 m. Minėtų metų gegužės mėnesį jis pardavė VISNES už 300 000 kronų „Conoval – Holdings Gibraltare“, kurie paleido laivą plaukioti su Hondūro vėliava, jis buvo registruotas San Lorenzo uoste kaip krovininis laivas Viduržemio jūroje. Kadangi laivo korpusas ir variklis buvo geros būklės, Luehringʼo liugeriui čia buvo numatyta nauja karjera.
(SSR Brakė Nr. 233; SSR Hamburgas Nm. 1733 u. 7799; SSR Schleswig Nr. 663; vadovas 1909/13/14/26/28/35/38/39, GL-Reg. 1916/23/26/28/29/33; Lloyd‘o registras 1958-89; Abert- Reg. O140; Boelk, Landschof: „Laivai, kuriems reikalinga pagalba“, p. 127, J. Kaiser: „Vokietijos burlaiviai“).
